Traukinio bėgiais
Išėjo vasara.
Išsinešė mano muziką.

Įkvėpk mane,

nes ten jau sugriauta.

Nebėra Suokalbio, nebegroja Mykolaičio,

o ir balsų negirdėti.

Niekas nebegeria -

liko tik buitinis…

Tavęs ten paskutinį kartą

klausiausi, naiviai tikėdama.

O juk viskas jau baigėsi vakar.

Jaukumo. Ir daugybės laiškų.
Kaip tuomet.
Rytinę saulę pasitinkant.

O vis tik - priežastis ar pasekmė?

Ar aš esu priežastis ar pasekmė?

Ar tu esi priežastis ar pasekmė?

O aš vis rašau sau.

Ilgus džiaugsmingus laiškus.

Tamsiomis naktimis,

kai net pieštuko nesimato.

Ir vis liepiu sau prisiminti.

Viskas priklauso nuo to, kokių mylimųjų ieškom - vieniems užtenka vėliavų, o prie kitų reikia mokėti prieiti.

Smalsiai klajojame.

Atradinėjame praeitį.

Savaip ją suvartojam.

Savaip ir skelbiam.

Savaip meldžiam -

Dieve, kas iš manęs,

jeigu silpnas?

Žmonės pamiršta.

Pamiršta skėčius,

raktus,

mėgstamus daiktus.

Žmonės pamiršta žmones.

Ir nieko čia nepadarysi.