Taip ir sėdim:
tarp tuščių butelių,
negyvų tarakonų
ir milžiniškų vorų.

Ruduo Tavyje:
gelsti pradėjusiuose plaukuose,
raukšlėtoj kaktoj
ir tuščiame žvilgsnyje.

Ruduo manyje:
mano nemigo naktyse,
naiviuose vasaros prisiminimuose,
pavargusiuose žingsniuose.

Taip ir sėdim.
Brangindami mumyse besikaupiantį rudenį.
Abu vis kitaip.
Savąjį į supuvusius lapus sudėjau.