Kai būni mažas ir pargriūni - krenti ne iš aukštai. Kai užaugi, staiga imi ir pastebi, kaip žemė atitolo nuo tavęs. Ne tik fiziškai. Nebėra džiaugsmo taškytis baloj. Vyšnios skanios, bet nebėra to jaudulio, kai seilės pradeda kauptis vien apie jas pagalvojus. Užaugom mes. Ir žemė atitolo.