Tu vis eini.

Eini, o ten lyja.

Didžiuliais, smailiais varvekliais.

Žiema sutinka tave išskėstomis rankomis.

O tu lėtai pakeli smailiausią varveklį ir smeigi į pusnį.

Žiema ten savo širdies nesaugo.

Ir kraujas neištrykšta.

—-

Pilys iš ledo nepatvarios.

Pavasaris jas sunaikins.

Bet dabar jos šildo.

Todėl tempi varveklius.

Ir lėtai smaigstai juos į pusnį.